Centrinių bankų balansai be supaprastinimo apie pinigų spausdinimą

Pradėkite nuo sandorio

Centriniam bankui nusipirkus savo šalies vyriausybės obligaciją, jo turto pusėje atsiranda vertybinis popierius, o įsipareigojimų pusėje – atitinkamas įrašas, pavyzdžiui, bankų rezervai. Dėl to pasikeičia kitų ekonomikos dalyvių laikomo finansinio turto sudėtis. Apskaitos įrašas nereiškia, kad namų ūkiai iškart padidins išlaidas arba nustatyta suma automatiškai taps užsienio valiutos paklausa. Apskaitinį poveikį reikia skirti nuo poveikio ekonomikai mechanizmo.

Kiekybinis griežtinimas dalį šio proceso apgręžia pasibaigiant turto terminui arba jį parduodant, atsižvelgiant į veiklos tvarką. Svarbus greitis, nuspėjamumas ir konkretus turtas. Apie balanso mažinimą, paskelbtą prieš kelis mėnesius, obligacijos išpirkimo momentu gali būti mažai naujos informacijos. Atskirkite balanso dydį nuo netikėto numatomos politikos pokyčio.

Pardavėjas lemia kitos pusės apskaitą. Centriniam bankui perkant obligaciją iš nebankinio investuotojo, paprastai padidėja jo banko rezervai ir paties investuotojo indėlis. Jei obligaciją iš savo portfelio parduoda bankas, jo turte vertybinį popierių pakeičia rezervai, bet kliento indėlis nebūtinai padidėja. Bankų rezervų ir gyventojų bei įmonių indėlių nereikėtų laikyti viena kategorija.

Keli kanalai gali veikti skirtingomis kryptimis

Turto pirkimai gali paveikti ilgesnio laikotarpio pajamingumą pašalindami trukmės riziką, signalizuoti numatomą politikos kryptį ir paveikti finansų rinkų veikimą. Bet kokia valiutos reakcija priklauso nuo šių kanalų, palyginti su pokyčiais užsienyje. Mažesnis vietinis pajamingumas gali mažinti santykinį patrauklumą, o geresnis rinkos veikimas – pritraukti kapitalą. Nėra apskaitos tapatybės, kuri nulemtų konkretų valiutos kurso pokytį.

Analizuodami įvardykite siūlomą mechanizmą. Ar teiginys susijęs su trumpalaikių palūkanų lūkesčiais, termino premija, bankų likvidumu, ar noru rizikuoti? Šiems kanalams reikia skirtingų įrodymų. Bendro balanso dydžio grafikas greta valiutos grafiko jų neatskiria, ypač kai abu reaguoja į tą pačią recesiją, infliacijos šoką ar finansinį sutrikimą.

Likvidumas nėra tas pats, kas politikos kryptis

Rezervų kiekis ir už rezervus mokama palūkanų norma priklauso veiklos sistemai. Didelė rezervų pasiūla gali egzistuoti kartu su ribojamąja administruojama palūkanų norma. Ir atvirkščiai: mažesnis balansas savaime nereiškia, kad bankai negali gauti finansavimo. Pasiskirstymas, užstatas, mokėjimų laikas ir prieiga prie priemonių gali būti tokie pat svarbūs kaip bendras kiekis.

Teiginius apie universalią rezervų ribą vertinkite atsargiai. Pakankamu laikomas kiekis gali kisti dėl reguliavimo, bankų pasirinkimų ir mokėjimų sistemos veikimo. Tiriant valiutą, netikėta finansavimo įtampa gali būti informatyvesnė už iš anksto numatytą savaitinį bendro turto mažėjimą. Ieškokite atitinkamos valiutos gavimo kainos ar patikimumo pokyčių, o ne vien mažesnio paskelbto skaičiaus.

Rezervai gali keistis ir nekintant centrinio banko turtui. Vyriausybės sąskaitos centriniame banke ar grynųjų apyvartoje pokyčiai keičia įsipareigojimų sudėtį. Mokesčių mokėjimo datos, valstybės skolinimasis ir grynųjų poreikis gali lemti kalendorinius svyravimus. Prieš kiekvieną rezervų sumažėjimą aiškindami obligacijų pardavimu, patikrinkite abi balanso puses.

Venkite nesuderinamų palyginimų

Du centriniai bankai gali skelbti balansus skirtingomis valiutomis, pagal skirtingas apskaitos kategorijas ir vertinimo taisykles. Valiutos kurso pokyčiai gali pakeisti skelbiamą užsienio turto vertę vietine valiuta, nors nieko nepirkta ir neparduota. Tiesioginis bendrų sumų palyginimas taip pat neatsižvelgia į kiekvienos ekonomikos ir finansų sistemos dydį. Net perskaičiavimas pagal BVP neįrodo, kad institucijų priemonės turi vienodą poveikį.

Kiekvienam stebėjimui sudarykite suderinimo lentelę: pirkimai, terminų pabaigos, skolinimo operacijos, vertinimo pokyčiai ir kiti koregavimai. Jei prieinama tik bendra suma, nurodykite šį ribotumą. Matoma plėtra krizės metu gali būti skubus skolinimas, o ne atnaujintas ilgos trukmės obligacijų pirkimas. Šie veiksmai gali turėti skirtingus tikslus ir skirtingas pasekmes rinkai.

Vienoda nominali obligacijų suma nereiškia vienodos palūkanų rizikos. Trumpalaikių ir ilgalaikių vertybinių popierių jautrumas normoms skiriasi. Portfelio rinkos vertės sumažėjimas dėl palūkanų kilimo taip pat nėra pardavimas. Nustatykite, ar eilutė rodo nominaliąją, balansinę ar rinkos vertę, kad perkainojimo nesupainiotumėte su aktyviu politikos sandoriu.

Kurkite scenarijus, ne mechaninį signalą

Naudingame praktiniame scenarijuje numatoma trumpalaikių palūkanų trajektorija išlaikoma pastovi, o turto mažėjimo dėl terminų pabaigos tempas keičiamas. Antrame scenarijuje keičiami abu dalykai. Trečiame įtraukiamas laikinas skolinimas likvidumui palaikyti, nekeičiant infliacijos tikslo. Jų palyginimas padeda atskirti kintamuosius, kuriuos paprastas pasakojimas apie balansą sujungia.

Užrašykite, kas susilpnintų jūsų interpretaciją. Jei siūlomas kanalas – didėjančios vietinės termino premijos, stabilus santykinis ilgalaikis pajamingumas prieštarauja tokiam paaiškinimui. Jei kanalas – finansavimo įtampa, ramios finansavimo rinkos jam prieštarauja. Įrodymai gali likti neįtikinami, ir tai yra teisėtas tyrimo rezultatas. Tikslas – skaidrus rizikos paaiškinimas, o ne pažadas, kad balanso grafikai prognozuoja valiutų grąžą.

Atlikdami apskaitos pratimą, tą patį bendrą balanso pokytį išskaidykite į tris skirtingus turto mažėjimo dėl terminų pabaigos, skolinimo ir vertinimo derinius. Paaiškinkite, kuris derinys geriausiai atitinka kiekvieną siūlomą rinkos mechanizmą. Jei visais trimis atvejais išvada apie valiutą vienoda, argumentas galbūt remiasi pagrindine bendra suma, o ne ekonomiškai reikšmingomis detalėmis.