Realieji valiutų kursai: konkurencingumas nėra prekybos laikrodis

Viena pora negali apibūdinti visų prekybinių santykių

Dvišalis kursas palygina dvi valiutas, o efektyviojo kurso indeksas sujungia kelis kursus pagal nustatytus svorius. Valiuta gali silpnėti dolerio atžvilgiu ir tuo pat metu stiprėti daugumos prekybos partnerių valiutų atžvilgiu. Dolerio kursas gali gerai atskleisti skolos doleriais riziką, bet ne visos ekonomikos kainų konkurencingumą. Rodiklį rinkitės pagal klausimą, į kurį norite atsakyti.

Indeksas priklauso ir nuo metodikos. Svarbūs partnerių pasirinkimas, svoriai, kainų rodikliai ir bazės keitimas. 120 lygis, palyginti su bazinių metų verte 100, reiškia, kad pagal savo apibrėžimą indeksas pakilo 20 %; savaime tai nereiškia, kad valiuta pervertinta 20 %. Baziniai metai yra indekso skaičiavimo atskaita, o ne įrodymas, kad kursas tuomet buvo pusiausvyros lygio.

Prekybos svoriai nėra vien kaimyninių šalių sąrašas. BIS metodika atsižvelgia į apdirbamosios gamybos prekių prekybą ir konkurenciją trečiosiose rinkose, todėl svarbi ir šalis, kurios eksportuotojai ten konkuruoja su vietos įmonėmis. Svoriai laikui bėgant keičiasi. Jei platusis ir siaurasis indeksai skiriasi, pirmiausia tikrinkite valiutų krepšelį ir skaičiavimo metodą.

Infliacija keičia santykines pirkimo sąnaudas

Realiojo valiutos kurso rodiklis koreguoja nominaliuosius kursus pagal santykines kainas. Pagal konvenciją, kai didesnis indeksas reiškia brangimą, sparčiau nei partnerių šalyse kylančios vidaus kainos gali lemti realųjį brangimą net nekintant nominaliajam kursui. Tai viena priežasčių, kodėl nominalusis nuvertėjimas nebūtinai tiek pat pagerina sąnaudų konkurencingumą.

Pasirinktas kainų indeksas veikia interpretaciją. Vartotojų kainos apibūdina platų vartojimo krepšelį, o ne tikslias kiekvienos šakos sąnaudas ar eksporto kainas. Importuojamas žaliavas naudojantis gamintojas patiria kitokį spaudimą nei vietinis paslaugų teikėjas. Bendras realiojo kurso rodiklis naudingas kaip santrauka, bet negali pakeisti konkretaus sektoriaus sąnaudų ir pajamų analizės.

Naudokime apibrėžtį, pagal kurią indekso didėjimas reiškia valiutos stiprėjimą. Jei nominali vertė sumažėja 10 %, vietos kainos padidėja 12 %, o užsienio – 2 %, supaprastintas realaus pokyčio daugiklis yra 0,90 × 1,12 ÷ 1,02 ≈ 0,9882. Realus susilpnėjimas siekia tik apie 1,18 %. Procentų sudėtis ir atimtis yra apytikslė; šiame modelyje tiksliai skaičiuojama dauginant ir dalijant daugiklius.

Konkurencingumas ir vertinimas yra skirtingi klausimai

Dėl realiojo brangimo kai kurios vietinės prekės gali tapti brangesnės už užsienio alternatyvas, tačiau kartu gali didėti našumas arba būti pereinama prie aukštesnės kokybės eksporto. Ne kiekvienas istorinis nukrypimas privalo išnykti. Struktūriniai pokyčiai gali pakeisti lygį, suderinamą su tvariomis prekybos ir finansavimo tendencijomis.

Todėl vertinimo sistemoms reikia prielaidų apie našumą, prekybos sąlygas, kapitalo srautus ir išorės balansus. Paprastas ilgalaikis vidurkis yra orientacinis statistinis rodiklis, o ne pakankamas modelis. Jei valiuta metų metus buvo virš to vidurkio, kartojamos prognozės apie greitą grįžimą netampa labiau pagrįstos vien todėl, kad nukrypimas išlieka. Pats prisitaikymo laikotarpis taip pat neaiškus.

Prekybinės ir finansinės pozicijos gali prieštarauti viena kitai

Valiutos nuvertėjimas gali padėti kai kuriems eksportuotojams, bet padidinti užsienio valiuta išreikštos skolos naštą šalies viduje. Todėl ekonomika, turinti didelių neapdraustų įsipareigojimų užsienio valiuta, gali patirti finansinių sąlygų griežtėjimą net eksportuotojams įgyjant kainų konkurencingumo. Pagal prekybą ir pagal skolą pasverti rodikliai atsako į skirtingus klausimus apie tą patį valiutos pokytį.

Įmonės atveju atskirai nurodykite pajamų, sąnaudų ir skolos valiutas bei apsidraudimo priemones. Formaliai vietinis eksportuotojas gali naudoti importuojamas žaliavas ir turėti skolą doleriais, kurios atsveria dalį pajamų naudos. Makroekonominės etiketės, tokios kaip „silpnos valiutos laimėtojas“, slepia šias balanso detales. Svarbi rizika yra grynasis poveikis esant tikėtinoms apimtims, kainoms ir finansavimo sąlygoms.

Sąskaitos valiuta lemia, kam atitenka nauda susilpnėjus savo valiutai. Jei eksportuotojas nekeičia kainos doleriais, pajamos vietos valiuta gali padidėti, bet užsienio pirkėjo kaina iškart nesumažėja. Importuojamų žaliavų ar kitų išteklių sąnaudos gali atsverti naudą, o sutarčių kainoms pakeisti reikia laiko. Kartu su indeksu nagrinėkite kainodaros valiutą, sąnaudų struktūrą ir konkurenciją.

Naudokite rodiklį kaip kontekstą

Praktikuodamiesi su istoriniais duomenimis, palyginkite nominaliuosius ir realiuosius indeksus per aiškiai nurodytą laikotarpį, jei įmanoma, naudodami tos pačios laidos duomenis. Paaiškinkite, ar skirtumą lėmė infliacija, ar nominalieji valiutų kursai. Užrašykite duomenų dažnį ir paskelbimo datą. Jau paskelbtas mėnesio indeksas gali suteikti kontekstą, tačiau dar nepaskelbto einamojo mėnesio rodiklio naudojimas ankstesniam dienos sprendimui įtraukia informaciją iš ateities.

Tada sudarykite savarankišką jautrumo analizės pratimą, užuot paskelbę tikslinę kainą. Paklauskite, kiek realiojo brangimo lieka, jei vidaus infliacija tam tikru dydžiu viršija partnerių infliaciją, arba kaip sekasi eksportuotojui kylant importuojamų žaliavų sąnaudoms. Šie pratimai leidžia praktiškai taikyti rodiklį neperžengiant jo ribų. Kad vertinimo argumentas taptų investavimo teze, vis tiek reikia pokytį skatinančio veiksnio, laikotarpio ir rizikos įvertinimo.

Pakartokite indekso skaičiavimą pasirinkę kitus savavališkus bazinius metus. Procentinis pokytis tarp dviejų datų turėtų likti toks pat, nors rodomi indekso lygiai keičiasi. Jei jūsų vertinimas, ar valiuta pigi, keičiasi vien pakeitus bazę, jis remiasi indekso pateikimu, o ne ekonominiu vertinimo argumentu.